Gydytojas Vidas Petrauskas. Apie pasirinkimus, kuriuos gyvenime teko priimti ir kaip vienas jų atvedė iki Utenos
Kviečiame iš arčiau pažinti VšĮ Utenos ligoninės abdominalinės chirurgijos gydytoją Vidą Petrauską. Su juo kalbamės apie gyvenimo pasirinkimus, gydytojo profesiją, šeimą ir gyvenimo balansą, kurį pavyko atrasti Utenoje.
Papasakokite apie savo profesinio kelio pradžią ir kas lėmė medicinos srities pasirinkimą. Ar tapti gydytoju buvo vaikystės svajonė, o gal tokį sprendimą lydėjo kitokios gyvenimo patirtys?
Esu kilęs iš nedidelio miestelio – Mosėdžio (kas nesilankęs, būtinai privalo tai padaryti). Iš mano artimos aplinkos žmonių, kai buvau vaikas, tik teta dirbo su medicina susijusį darbą – buvo slaugytoja. Tiesa, turiu vyresnę sesę, kuri baigė odontologijos studijas. Taigi, nebuvau įpareigotas tęsti šeimos tradicijos ir būtinai tapti mediku. Tarp kitko, esu girdėjęs ne vieną istoriją, kuomet medicinos sritis pasirenkama todėl, kad, būta skaudžių patirčių, tokių, kaip artimo žmogaus mirtis nuo sunkios ligos. Tikimasi, kad, tapus gydytoju, bus galima išrasti stebuklingus vaistus ar kitą būdą, kaip visus nuo tos ligos išgydyti.
Aš pats nebuvau toks svajotojas. Žinojau, kad studijos ilgos (11 metų), reikalaus daug pastangų, galimai būsiu išbandytas iki savo fizinių ir psichologinių limitų. Kadangi mokykloje mokslus krimtau lengvai, nepabūgau rinktis medicinos studijų. Pamenu, kaip mano akordeono mokytoja primygtinai reikalavo, kad baigęs meno mokyklą, būtinai stočiau į konservatoriją ir tapčiau profesionaliu akordeonistu, mat buvau vienas iš dviejų jos geriausių mokinių. Dabar visai džiaugiuosi, kad pavyko mandagiai atsisakyti tokio pasiūlymo. Dirbdamas chirurgu, bet kada galiu laisvu laiku pagroti akordeonu, tačiau niekada akordeonistas laisvu laiku neoperuos žmonių.
Jei nebūčiau tapęs mediku, turbūt šiuo metu būčiau profesionalus karys. Pasirodo, yra įmanoma suderinti abi profesijas – šiuo metu tarnauju Lietuvos kariuomenėje kaip karo medikas, savanoriškos nenuolatinės karo tarnybos karys. Šiai dienai esu davęs tris priesaikas, kurių sąžiningai laikausi. Hipokrato – padėti kenčiantiems, santuokos – būti ištikimas žmonai bei Lietuvos karininko – ginti Tėvynę, kai reikės.
Įdomu tai, jog esate iš Žemaitijos, o į Uteną atvykote ne tik dirbti, bet ir gyventi. Kas paskatino Jus pradėti dirbti būtent Utenos ligoninėje ir persikelti gyventi į šį miestą?
Viskas labai paprasta. Esu meilės emigrantas. Mano žmona uteniškė, jos tėvai, seneliai – taip pat. Aš pats esu augęs viename name su seneliais, žinau kaip tai yra svarbu. Matant senelius kasdien, gali iš jų daug išmokti. Ir aš kalbu ne tik apie močiutės blynus ar cepelinus. Kalbu apie visapusišką augimą bei pilną įsitraukimą į auklėjimą. Jei Mosėdis būtų apskrities centras ir turėtume tokio lygio ligoninę, kaip Utenoje, kurioje galėčiau atlikti operacijas, lieka atviras klausimas, kurią vietą gyvenimui būčiau pasirinkęs.
Šiuo metu turime 3 sūnus, o Utenos seneliai pasistengė, kad jiems sąlygos augti būtų sukurtos beveik idealios – namie yra daug vietos, kasdien skaitome knygas, turime neblogą sporto salytę – taigi, tobulėjame ir fiziškai, ir protiškai.
Ar prieš atvykstant į Uteną, buvo kas nors, dėl ko itin nerimavote ar abejojote? Kaip viskas susiklostė?
Iš tiesų jokio nerimo prieš kraustymąsi nebuvo. Gerokai prieš rezidentūros studijų baigimą žinojau, kad dirbsiu ir gyvensiu Utenoje, nors ir turėjau pasiūlymų likti Vilniuje. Iš tiesų net skaičiuodavau dienas, kada iš sostinės greičiau pabėgsiu. Puikiai pažinojome Utenos miestą, jo galimybes ir viskas mums tiko. Pats esu iš mažo miestelio, tad žinau, kaip atrodo vaikystė, kai pažįsti visus gatvės vaikus ir didžiąją dalį laisvo laiko praleidi žaisdamas lauke. Dideliame mieste visi užsidarę, bendraujantys kaimynai yra retenybė, o Utenoje viskas atvirkščiai.
Prieš metus pas mus atsitiko nelaimė – sudegė namas. Nukentėjo tik turtas, visi liko sveiki. Uteniškiai, kaip bendruomenė, tikrai nustebino savo geranoriškumu ir noru padėti, ypač pirmosiomis dienomis – mažinant padarytą žalą, telkiant paramą. Vien gauti laikiną būstą daugiavaikei šeimai yra ypač sudėtinga. Taigi pirmosiomis dienomis labai pagelbėjo kaimynai, žmonos šeima bei pažįstami.
Kaip Jus ir Jūsų šeimą priėmė naujas miestas? Kas labiausiai nustebino, nudžiugino, o gal net paneigė išankstines nuostatas?
Utena, mano supratimu, yra idealaus dydžio. Vien faktas, kad dviračiu gali nuvažiuoti iš vieno miesto galo į kitą per 15 min, yra gana iškalbingas. Per didžiausią transporto eismo kamštį tenka „praplaukti“ iki 3 žalių šviesoforo signalų, kad pravažiuotum. Įdomu būtų paskaičiuoti, kiek laiko uteniškiai sutaupo lyginant su didžiaisiais miestais?
Jei kalbėtume apie miesto infrastuktūrą, vėlgi geresnių sąlygų nesugalvočiau. Parkai gražūs, puikūs pėsčiųjų takai. Mieto kultūrinis gyvenimas taip pat aktyvus, tik reikia noro dalyvauti. Jei kalbėtume apie darželius – Vilniuje už privatų darželį mokėdavome 10 kartų daugiau, tačiau jis savo kokybe gerokai nusileidžia Utenos darželiui. Mokyklos stiprios. Vyriausias sūnus lanko karatė – stebint treniruotes, akivaizdu, kad treneris savo funkcijas atlieka idealiai ir myli šį darbą. Mano žmona labai mėgstanti bendrauti, taigi greitai radome uteniškių šeimas, panašias į mūsų, su kuriomis leidžiame puikų laiką.
Kaip pasikeitė Jūsų profesinis gyvenimas pradėjus dirbti Utenos ligoninėje? Galbūt galite įvardinti didžiausią ar labiausiai įsiminusį pokytį / patirtį.
Bet kuriam chirurgui savarankiško darbo pradžia yra susijusi su įtampa ir nežinomybe. Pradedant nuo darbo su mažai pažįstama elektronine ligos istorijos tvarkymo sistema, baigiant darbo organizavimu pačioje ligoninėje. Su Utenos ligonine ir personalu susipažinau dar rezidentūros metais – trejus metus iki atsikraustant, čia jau budėdavau penktadieniais. Pradėjęs dirbti pilnu krūviu, kaip specialistas, galiu patvirtinti, kad Utenos ligoninė pilnai pateisino mano lūkesčius. Tokio dabartinės administracijos įsitraukimo į personalo darbo sąlygų gerinimą neįsivaizduočiau didelėje III lygio ligoninėje. Vien chirurgijos skyriaus gydytojų pagalba ir savitarpio supratimas, emocinė aplinka yra nuostabi. Turbūt didžiausią įtaką tam turi tai, jog kolektyvas jaunas ir sutampa mūsų požiūris – spręsdami klinikinius atvejus, remiamės šiuolaikine pasauline literatūra, ne tik patirtimi. Nepamenu, kad būtų klinikinė situacija, dėl kurios ilgai diskutuotume ar ją spręstume visiškai skirtingai. Taip pat nėra jokio spaudimo ar įtakos iš aukščiau – galutinį sprendimą priima gydantis gydytojas.
Dirbamas Utenoje, ieškau Aristotelio bei Budos, taip akcentuoto „vidurio kelio“ – niekada nebūsiu geriausias chirurgas Lietuvoje, neatliksiu sudėtingiausių, ilgai trunkančių operacijų, tačiau mažomis intervencijomis galiu padėti dideliam pacientų skaičiui, neretai galiu ir išgelbėti gyvybę.
Laisvas laikas nuo darbo man ypač svarbu. Tai yra būtina sąlyga laimingam, subalansuotam gyvenimui. Daug laiko leidžiu šeimoje ir auklėdamas savo vaikus – tai yra visų svarbiausia. Džiaugiuosi, kad gyvendamas Utenoje turiu tokią galimybę.
Jūsų darbas ligoninėje itin kruopštus ir atsakingas. Tai ne tik pacientų konsultacijos, bet ir ligų diagnostika, įvairios operacijos. Papasakokite plačiau, kokias pacientų sveikatos problemas dažniausiai prireikia spręsti Jums, kaip abdominalinės chirurgijos gydytojui.
II lygio ligoninės chirurgas (kaip aš), skiriasi nuo III lygio specialisto tuo, kad mes turime būti universalūs. Tokio dalyko, kaip specializacija, pavyzdžiui, viršutinio virškinamojo trakto ligos (skrandžio, stemplės patologija) ar onkologinė chirurgija, pas mus tiesiog nėra. Tokioje ligoninėje chirurgas daro viską. Pradėkime nuo diagnostikos ultragarsu, o esant poreikiui, ir intervencijos ultragarso kontrolėje (krūtinės ląstos, pilvo drenavimo, skydliaukės ir kepenų biopsijos) – didesnėje ligoninėje tai atlieka radiologai. Priėmimo – skubios pagalbos skyriuje Utenoje krislus iš akių traukia chirurgai, kitur – oftalmologai. Budėjimo metu tenka atlikti ir urologo darbą – įvesti šlapimo pūslės kateterį, esant šlapimo susilaikymui, ar įdurti epicistostomą ultragarso kontrolėje.
Dėl pilvo skausmų tenka pakonsultuoti ir vaikus – sprendžiama, ar reikalinga skubi pagalba ir pervežimas į III lygio įstaigą. Jei kalbame apie skubias operacijas, dažniausiai atliekama apendektomija ar cholecistektomija laparoskopiškai, taip pat išvaržų operacijos ar pūlinių atvėrimas, galūnių amputacijos. Dažniausios planinės operacijos – laparoskopinė cholecistektomija, kirkšnies išvaržos operacija laparoskopu ar atvirai. Taip pat patys atliekame endoskopines procedūras – gastroskopiją (esant reikalui – kraujavimo stabdymą ar svetimkūnio pašalinimą) ar kolonoskopiją, polipų šalinimą. Toks platus patologijos spektras verčia tobulėti ir domėtis visomis anksčiau minėtomis sritimis.
Pasikalbėkime apie Jūsų kasdienybę, kuri pasitinka už ligoninės durų. Ką veikiate Utenoje, kokias mėgstamas vietas ir veiklas esate atradę Utenoje ar Utenos rajone?
Esu fiziškai aktyvus ir būtinybę judėti bandau įskiepyti savo atžaloms. Tai ypač svarbu norint išlaikyti ar pagerinti sveikatą – tiek kūno, tiek proto. Savo sūnus mokau, kad pirmiausia turi pasidaryti stiprus, o tada savo jėgas reikia skirti pagalbai aplinkiniams. Tik atvykęs į Vilnių, pradėjau sportuoti salės tinklinį. Iš tiesų šis sportas išgelbėjo mane ir medicinos studijas – be poros užsiėmimų po 1,5 valandos per savaitę, visiško atsiribojimo nuo studijų, tikrai būčiau psichologiškai perdegęs ir neatlaikęs krūvio. Toks likimas ištiko apie 40-50 iš 220 mano kurso studentų. Pirmais metais pradėjau nuo pagrindų, antrais metais patekau į Vilniaus universiteto rinktinę ir jam atstovavau 9 metus. Tik atvykęs į Uteną, prisijungiau prie vietinių tinklinio entuziastų, kurie labai šiltai priėmė. Žaidžiame kartą – du per savaitę ir puikiai leidžiame laiką. Utenoje tikrai gausu tinklinio aikštelių, tik gaila, kad vietinis jaunimas, ypač mokyklinio amžiaus, to nelabai vertinta ir vietoje aktyvaus sporto renkasi pasyviai pasėdėti ant suoliuko, pavojingai pavažinėti elektriniais paspirtukais ar šiaip švaistyti savo brangų laiką.
Kita mėgstama sporto šaka – lauko tenisas. Šį sportą atradau tik prasidėjus COVID-19 pandemijai, o pagrindų išmokė uošvis. Vis dar aktyviai žaidžiu, kartais dalyvauju turnyruose Utenoje ar Alaušo slėnyje. Šiaip esu išbandęs labai daug sporto šakų ir jos man tikrai patinka – mėgstu stalo tenisą, biliardą, pakaboti ant skersinio ar gimnastinių žiedų, taip pat ledo ritulį, krepšinį, futbolą.
Kaip pasikeitė Jūsų šeimos kasdienybė persikėlus čia gyventi? Galbūt galite įvardinti, kas Jūsų šeimai šiame mieste tapo maloniu atradimu?
Pradėkime nuo pasikeitusios dienotvarkės. Rytais galiu sau leisti keltis visa valanda vėliau – Vilniuje rytas prasidėdavo 5.00 val., Utenoje – 6.00 val. Rytai pas mane lėti. Iš pradžių užkuriu židinį, po to padarau rytinę mankštą bent 15 minučių. Tuomet seka naujas pomėgis – įšoku į tvenkinį minutei atsivėsinti, tai padeda atsibusti. Vėliau seka sotūs pusryčiai, galiausiai žadinu vaikus ir keliaujame į darželį bei į darbą. Kelionė netrunka ilgiau 10 minučių, o nuo darželio iki ligoninės – ne daugiau 5 minutės. Vakarais su vaikais sportuojame savo sporto salytėje, skaitome knygas ir einam ilsėtis. Utena dažnai nustebina įvairiomis edukacijomis gamtoje ar kokybišku teatro repertuaru – kiek galime, dalyvaujame.
Kokį patarimą duotumėte sveikatos priežiūros specialistui, kuris dar tik ieško savo profesinės ir asmeninės erdvės? Kokias galimybes jis turėtų apsvarstyti, kokias abejones svarbu įveikti.
Man svarbiausias aspektas renkantis Uteną yra gyvenimo balansas ir prioritetai. Jei aš galiu daug laiko leisti su šeima, taip pat aktyviai leisti laiką ir tuo pačiu atlikti vidutinio sudėtingumo operacijas, tai yra mano aukso vidurys. Vaikai tuoj užaugs ir laiko su jais nebesusigrąžinsiu, o karjeros aukštumų galima siekti bet kada. Jei pagal specialybę sąlygos dirbti Utenoje yra pakankamos, vienareikšmiškai pabandyti verta. Utenos rajono savivaldybė yra numačiusi skatinamąsias priemones jauniems specialistams, o ir atlyginimas nėra prastesnis, nei didmiesčiuose.
Man įstrigo psichiatro, psichoterapeuto prof. E. Laurinaičio žodžiai: „Po mūsų nelieka aukštų karjeros pasiekimų ar sukrautų turtų. Lieka vaikai“. Gyvenimas trumpas, o geri spendimai pasiteisina tik tada, kai jie priimami anksti. To kiekvienam ir linkiu.
Informaciją parengė Utenos rajono savivaldybės viešųjų ryšių atstovai
Vido Petrausko ir Utenos rajono savivaldybės administracijos nuotraukos
